1.

Mes visi buvom sukrėsti Marko savižudybės. Bet jei sakytume, kad jo gestas nustebino, — meluotume. Oficialioje versijoje teigiama, kad jis nuskendo Sėli įlankoj, įtrauktas povandeninės srovės. Tačiau žinom, jog leidosi skandinamas, kad atsikratytų slegiančio gyvenimo. Visi žinojom, kad Markas išgyvena stresą, jautėm, kad kovoja, gėrėm jo dirbtinį entuziazmą ir keisdavom temą, kai jis prabildavo apie savigriovą. Atmetėm tai, kas buvo akivaizdu: Maronjė pamažu žudėsi, o mes nenorėjom jo gelbėti. Dar prieš mirtį organizavom laidotuves. „Karalius beveik miręs, tegyvuoja karalius!“ Per jo laidotuves Banjo kapinėse verkšnojo trys šimtai reklamininkų, o ypač tie, kurie nekentė Marko ir jau seniai troško jo mirties: dabar jautė kaltę, nes jų noras išsipildė, ir svarstė, ko nuo šiol galės nekęsti. Kad komunikacija žengtų į priekį, būtinas priešas, kurį reikia sutraiškyt, o staiga netekę nepakeičiamo variklio, žmonės labai sutrinka.

Visi norėjom, kad tos apeigos būtų tik sapnas. Dalyvavom provokatoriaus laidotuvėse ir žiūrėdami, kaip į duobę leidžiamas karstas, tikėjomės, kad tai tebuvo jo paskutinė gudrybė. Kaip būtų gerai, jei kamera staiga atsitrauktų tolyn, ir pastebėtume, jog apeigas surengė aktoriai — kunigą vaidintų senstantis aktorius, verkiantys draugai papliuptų juoktis, mums už nugarų technikų komanda vyniotų laidus, režisierius šauktų „stabdykit!“. Bet niekas nesušuko „stabdykit!“.

Labai dažnai norėtume, kad gyvenimas būtų tik sapnas. Viliamės atsibusti, kaip bloguose filmuose, ir taip sugudravę išspręsti visas problemas. Kai tik kine nuskęsta veikėjas, opa, tuoj vėl atgauna sąmonę. Kiek kartų matėm tai ekranuose — veikėją puola gliti mėsėdė pabaisa, jam už nugaros — akligatvis, ir kai tas siaubingas gyvūnas jau ketina jį sudraskyt, paf! — jis visas šlapias nuo prakaito pašoka iš patalų? Kodėl mums niekad taip nenutinka gyvenime? Ką?

O ką daryt, kad atsibustum, kai nemiegi?

Čia buvo karstas su tikrais pelenais (Šarlis net įsibėrė saują į kišenę). Verkėm tikrom ašarom. Mes, tai yra visa europinė „Roso“ agentūra: Žefas, Filipas, Šarlis, Odilė, stažuotojai, galingieji, nenaudingieji ir aš, Oktavas, su Kleenex rankoje, Oktavas, vis dar čia, nei atleistas, nei atsistatydinęs, tik truputį nusiminęs, kad Sofi neatėjo. Mes, tai yra visi „Roso“ pinigų išlaikomi parazitai: televizijos kanalų savininkai, didelių radijo tinklų akcininkai, dainininkai, aktoriai, fotografai, dizaineriai, politikai, vyriausieji žurnalų redaktoriai, didelių parduotuvių direktoriai, mes, sprendžiantieji, mes, nuomonės lyderiai, mes, parsidavę menininkai, pripažinti ar prakeikti, — verkėm. Apverkėm savo apgailėtiną likimą: reklamos srityje, kai miršti, laikraščiuose nepasirodo straipsniai, nėra gedulingų plakatų, nenutraukiamos programos, yra tik neparduotos akcijos ir neišnaudota sąskaita užslaptintu numeriu Šveicarijoje. Kai miršta reklamos žmogus, nieko neįvyksta, jį tiesiog pakeičia gyvas reklamos žmogus.